2015 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Gruodžio lietaus kelionė


2015 gruodis, pasipuošėme



****

            Aš nežinau, kodėl lietus ir rūkas šiandien toks šiltas ir tylus. Lašai atsispindi aitrioje lempos  šviesoje lyg perregimos voratinklio gijos, tik musių neįžiūrėsi. Eglė aukšta ir taisyklinga kaip iš pasakos, rodos, apsnigta. Spindi. Šypsenas ir juoką keičia nuliūdę veidai. Esu minioje, skęstu minioje viena iš daugelio. Čia esu, čia stebiu lyg iš dangaus. Sėdžiu, kojom mosuoju ir šypsausi. 

            Vaikų puoštos eglutės girliandos mirksi, dega žvakės, jauku. Tik trūksta baltos, trūksta šviesos ir sniego. Ir dar imbierinių sausainių, kūčiukų, tinginio, pyrago kvapų. Prašo kvapų vaikai, džiūgauja apkabinę eglutę visais įmanomais žaislais, kas vakarą vis naujais - gera. Kepsiu būtinai. Ir tas kvapas prisijaukins mane greičiau nei mažasis princas lapę. Tie metai eina vis greičiau. Noriu, kad jie trumpam sustotų žiemos miegui. 

             - O kodėl Joris vyresnis, o ne aš? - klausia Benas.
           Šypsausi, bet to nepakanka. - Tiesiog taip yra, - tariu. Ir einame iš darželio per tamsą, besisukantį ir purškiantį lietų su pamestu varlės skėčio švilpuku, taškydami balas ir gaudydami likusį spalvą praradusį sniego lopinėlį. Už lango girdėti vaikų balsai. Atėjom.


****






         





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą