2015 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Apie laiko tėkmę, rudens kvapą ir besikeičiančias spalvas


2015 m. vasara. Už lango



        Jau kvepia ruduo. Dar neseniai krito žvaigždės, grožėjomės spindinčiu tamsiu aksominiu dangum. Vėl ruduo. Matau ir spalvos pasikeitė. Ta žaluma dabar tokia turtinga. Žiūrint į tolį mintyse dėliojasi istorijos. Vaikams apie penkių pirštų atostogų kelionę į Afriką, į Vokietijos zoologijos sodą, apie dantuko kirminuko šeimynos namelio praradimą ir keliones. Pasakojau garsiai, o mintyse rašiau apie jūros kvapą ir vėjo išbučiuotą veidą, smėlyje paskendusias pėdas. Rašiau, braukiau daugybę kartų. 

         Kai nelyja, sulig kiekviena diena daugėja geltonos spalvos aplink. Ji tokia sodri. Ištįsta, šešėliuos pasikeičia, lyg gąsdintų šešėlių teatras. Mano ežeras pasikeičia. Tampa šaltas, bet ne svetimas. Antys susigūžusios krante. Vakarai trumpėja, vasara, rodos, buvo taip seniai ir mažojo klausimas "o kada bus atostogos?" atrodo visai vietoje ir laiku, nors kelia šypseną. 

           Tie vakarai praturtina namus. Mažasis nori išmokti rašyti raides - ir vis bando, rašo savo raidę su pilvais. Klausinėja ir brolio, kuris lyg gyva enciklopedija kantriai aiškina esmių esmes, kad net klausinėtojui kantrybės pirtrūksta. Man nejučia ima kvepėti imbieru. Antrą kartą mielas ruduo.