2015 m. birželio 17 d., trečiadienis

Vienos nakties istorija


Mano kava vieną birželio rytą



          Gili naktis. Taksi atvažiuoja nespėjus nei mirktelėti. Sutikrinu numerį - šitas. Vairuotojas atrodo malonus, mašina kleranti. Pajudam.
      - Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.

         Prisiglaudžiu prie kėdės. Žaibiškai šokam atgal ir kertam prospektą.
       - Įsivaizduoji pastatė ženklą - griausmas, draudžia tokiom valandom važiuoti, bet negi man dabar važiuot aplinkui! Nesąmonė, ar ne? - visi nori užsidirbti, - priduria.
        Kultūringai linksiu galva, dar šypsaus. Pasižiūriu, ar tikrai yra taksi atributų. Sankryžoj už upės suka į kairę nesulaukęs žalio šviesoforo signalo.
       - Negi dabar lauksi - gi nieko nėra, reikia sukti. Hmm..., buvo galima tiesiai važiuoti ir pralėkti - kalba vairuotojas.
       - Gal geriau nelėkti, bet saugiai, - bandau įsiterpti.
       Bet manęs negirdi. Aplenkiam normaliai važiuojančią mašiną. Gerą kelio gabalą važiuojam bet kaip priešpriešine juosta ir su vėjeliu.
     - Ar tau šalta? - klausia manęs ir įjungia šildymą lyg žiemą. Akimirkai nustembu ir įsikimbu į mašinos sėdynę. Tikiuosi kuo greičiau grįžti namo. Pradaro langus. Po kiek laiko susisgrimba ir išjungia.
     - Po perkūnais, nu ir karštis.

     -Važiuokite į šiaurę, - pasigirsta navigacijos balsas automobilyje visai šalia namų. Susiimu galvą rankomis. Lyg ir ima keistas juokas. Ir vėl suka į kairę nesulaukęs žalios šviesos, dar kartą, įvažiuoja ne ten.
    - Po perkūnais, - nustemba. Atsiskaitom. Aš pagaliau namie. Ak, kaip gera.










2015 m. birželio 2 d., antradienis

Apie kvepiančią vasarą, nesibaigiančius darbus ir jūros ošimą


Jūra, 2015 gegužė



           Ten, kur ošia jūra ir tyvuliuoja vanduo, slepiasi žvaigždės. Šiandien jau kvepia vasara. Karštis užpila akis ir pradangina atostogų laukime. Stebiu tą patį vandens telkinį - nedrįstu vadinti jo ežeru - beveik kasdien. Šiandien vanduo nenusakomos spalvos, o aplink taip sodriai žalia - žolė, medžiai neįsivaizduojamai aukšti, rodos, pilni knibžda nenusakomos aibės gyvių. Akimirkai, kiaurai košiant šiltam vėjui, plaukams užkritus ant akių, išsigąstu. 

        Beveik nužydėjo pienės, alyvos dar gražios. Gegužė pralėkė akimirksniu: mūsų nepaleidžiančios ligos, atokvėpiai, pirmieji buvimo gamtoje džiaugsmai, darbų karuselė, iš nuovargio neklausanti mašina, paieškos, jūros gurkšnis, smėlis kopose ir krante, gimtadieniai (mažajam jau 4-etveri!). Tikiuosi, vasarą pavyks dažniau sustoti ir pasigrožėti nepaprasto grožio akimirkom kaip šįryt. 

       Gera tiesiog atsidaryti balkoną lyg terasoj, plačiai atverti langus, įkvėpti gaivaus ryto oro gurkšnių, ramiai lyg sulėtintam filme gerti baltą pieno kavą, kvepiančią cinamonu, užuosti bundančias mano mėlynai geltonas gėles, netgi prisiminti mankštą. Tokie rytai stiprina - kaip gera atsikelti anksčiau!



 Susiję rašiniai: