2014 m. gruodis, Trakai, spengianti žiema
Autobuse žiūriu pro langą. Maži, vienodi, monotoniški dėžučių langai lekia pro šalį, matyti trys, septynios uždegtos lempos, viename lange šviečia futbolo ekranas - žiūrovų nesimato, kitame - palinkusi prie kompiuterio figūra, trečiajame - šeima vakarieniauja, štai ten išryškėja keisti, raitytais raštais, senoviniai tapetai, tos šviesos - be simetrijos. Vaizdas nutolsta, nespėjau suskaičiuoti langų.
- "Va šiandien dar padūks vaikai, o ryt jau išvažiuos - sako šviesaus ir linksmo veido moteris. -Nejučia girdžiu jaukų pokalbį.
- Taip, linksma, kai jie būna. O ką veikt, kai esi vienas - šešėlio baugu - pritaria antroji.
- Na, pažiūri filmą, aš dabar žiūriu detektyvą per televiziją ir jau laikas miegoti. Šiandien, kuri diena - a, penktadienis - visai nieko nerodo penktadieniais".
Moterys smagiai suklega, švelniai nusijuokia ir sutaria susitikti ryt.
Šypsausi. Net susigraudinu. Gera žinoti, kad jos myli vaikus. Stovint prie durų moteris už manęs žiovauja balsu - lyg žvėrelis. Kikenu. Penktadienis. Išlipusi einu per šerkšnu spindinčią lyg blizgučiu nuklotą žolę, kur ne kur matyti susitelkę ledo kupstai - mojuoja išeinanti žiema. Džiūgauju kaip vaikas, nes diena buvo tokia saulėta, lyg ieškotum žibuoklių, o šiltas žvaigždėtas vakaras tikrai kvepia pavasariu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą