Šaltinis: Už tuštybės ribų
Rytas. Rytinė kava lygiu lyg veidrodis paviršiumi. Rytinis saulės tunelis ant išbalusios žolės su perregimom pienių dulkėm nepaprastai spindi. Baigiasi kovas. Įsibėgėja pavasaris. Gražu. Tik ramybė kažkur išnyko.
"Susiduręs su kliūtimis, kurių negali įveikti, karys trumpam atsitraukia. Jis leidžia savo protui klaidžioti. Tuo laiku užsiima kitais dalykais. Bet kokiais. <...> Kiekvienas gali matyti, ir vis dėlto mes nusprendžiame neįsidėmėti to, ką matėme" (Castaneda, 2008).
Galbūt todėl kasmet stebimės pavasariu ir lyg vaikai klausinėjame "kodėl"?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą