2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Apie laimingas ir ne visai pabaigas




       Metų galas, tad nejučia pagalvojau apie pabaigas. Apie laimingas ir ne visai. Apie išsvajotas ir savaime suprantamas. Menas yra užbaigti tai, ką pradėjai. Siekiamybė. Keisčiausia - suvokimas, kad pabaiga yra kažko naujo pradžia. "Kas sukūrė Dievą?" - klausia mano keturmetis smalsuolis. "Pasakojama, kad jis tiesiog yra, buvo ir bus. Tai Jis sukūrė žmones," - atsakau. "O kaip angeliukai užlipa ir nenukrenta nuo debesų, jie juk pūkiniai," stebisi toliau. Tokiomis akimirkomis supranti, kad ta pradžia visad šalia.

     "Žmogaus akys gali atlikti dvi funkcijas: matyti visatos energijos tėkmę ir regėti pasaulio daiktus. Nė viena nėra geresnė už kitą, tačiau treniruoti akis vien žiūrėti į pasaulį yra gėdingas laiko švaistymas" (C.Castaneda, 2008). Tokie jėgos stebuklai pastebimi ir žiemos sukūryje. Juk "pasaulyje niekas nedalijama veltui. Kas turi būti išmokta, išmokstama tik labai pasistengus" (cit. iš ten pat). Kiekviena diena tarsi laimėjimų ir pralaimėjimų grandinė su savo laiminga arba ne pabaiga augina mūsų žinojimą. Kuris galėtų užaugti kaip pupa pasakoje - iki dangaus. 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą