Toks eglučių įžiebimo metas skatina grįžti prie verčių pusiausvyros paieškų. Daugiau nei dešimtmetį man įsirėžęs "Dinos knygos" teiginys nusakantis laiko nepavaldumą - "Laikas nėra tai, ko mes galime norėti. Laikas yra tai, kas galbūt bus mums duota" (Wassmo, 1995).
- Mamyte, o kada tu būsi sena? - klausia mano trimetis mąstytojas. Ir trumpam nurimsta įtikintas, kad aš dar pabūsiu jauna ir graži.
Mąstymas vienumoje - nuostabus dalykas, nors daugeliui atrodo, kad būti tyloje labai sunku. Laikas ir vieta, skirti dvasinei ramybei atgauti, kai ištrūkstame iš savo užimto gyvenimo pamąstyti, pabūti gamtoje, atrasti ryšį su savimi, turėtų būti mūsų prioritetų sąraše (Carnegie, 2011). Išmokti atgauti jėgas ir nuraminti kasdienę įtampą vienumoje - vertybė. Vos atsibudus galima paversti dieną puikia arba negatyvia. Tiesa viena - šios dvidešimt keturios valandos nepasikartos, todėl verta nusiteikti jomis džiaugtis. Nepasiduoti smulkmenoms. Susitaikyti su rimtomis problemomis.
Susitaikymas su neišvengiamais dalykais skleidžia ramybę, kuri taip nebūdinga mūsų vis lekiančiam ir skubančiam pasauliui. Už lango skleidžiasi diena. Ramu. Girdėti paukščių čiulbesys.
Susiję rašiniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą